Skip to main content
Apie autoriu

Čia ir dabar, ten ir tada, visur ir visados

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

„Žmogus, kaip ir miestas, turi savo gimimo istoriją, tėvus, patiria priešų puldinėjimus, gaisrus, tik šiuolaikiniame mieste pasiklysti sunku, o savyje – galima“, – samprotauja Julius Kvedarauskas, Vilniuje gyvenantis psichoterapeutas ir gidas (patys spręskite, kuris labiau), kabinetinį darbą iškeitęs į paties sukurtas terapines ekskursijas po sostinę su žymių žmonių (ir ne tik) meilės laiškais rankose. Atrodo, pasakoja apie Vilniaus gynybinę sieną, bet jaučiu, kaip miesto istorija jau virsta kiekvieno atėjusiojo veidrodžiu: ar miesto sienos ir vidinės ribos turi ką nors bendra? Iš ko statome sieną tarp savęs ir kitų? Smagu ir svarbu žinoti, kad jei jautiesi nors truputį rudens vėjo nublokštas, gali štai taip, vaikštinėdamas ir klausydamas Juliaus pasakojimų, sekdamas istorijos gijomis truputį sugrįžti – galbūt į kažkuo įdomų laikotarpį, o galbūt – tiesiog į save.

Žinau, kad nuėjote ilgą kelią, kol radote savo vietą gyvenime. Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad esate laimingas žmogus, kuriam gera ten, kur jis yra. Papasakokite, kokia dabar jūsų veikla, kas sukelia tą laimės jausmą?

Jeigu atvirai – nesu visiškai laimingas, bet kartais būnu laimingas. Kalbame apie profesinę laimę, tai drįstu sakyti, kad gidaudamas kaip tik ir pamirštu, jog laimės trūksta, vadinasi, tuo metu būnu laimingas. Laimę, visų pirma, teikia galimybė kalbėti ir būti klausomam. Baigiau psichologiją ir dvidešimt metų po studijų baigimo klausiau aš. Negalėčiau sakyti, kad klausydamas nesijaučiau laimingas, buvo labai įdomių žmonių ir jų istorijų... Tiesiog perkopus keturiasdešimtmetį atėjo noras dalytis su kitais tuo, ką supratau, atradau gyvenime. Noras iš gero, klausančio, supratingo jaunuolio tapti gidu, vedliu, vadovu. Taigi, mano laimė – būti vedliu, padedančiu žmogui susigaudyti ne tik mieste, bet ir savyje. Šiais laikais mieste pasiklysti būtų labai sunku, o štai pasiklysti savo gyvenime tampa vis paprasčiau... Kita vertus, toks savęs pažinimo būdas – keliaujant – labiau atitinka vyriškąją prigimtį. Vyrams neretai yra sunkoka susėsti ir tête-à-tête kalbėtis apie tai, kas svarbu. Jiems reikia tarpininko, kuriuo neretai tampa stikliukas, bokalas ar cigaretė. Tačiau tarpininkė gali būti ir bendra veikla, pavyzdžiui, kelionė po miestą. Ir tai teikia laimės.

Vedžiojate žmones po Vilnių, pasakojate įdomybes. Ir dar su meilės laiškais rankose. Kodėl tie laiškai tokie svarbūs? Ką jais perteikiate?

Vilnių kūrė konkretūs žmonės, kurių gyvenimai neapsiriboja vien gimimo ir mirties datomis. Jie kiekvienas kitaip, savaip kentėjo, mylėjo, kūrė. Be meilės būtų neįmanoma sukurti ko nors gražaus, išliekančio. Tikiu, kad savo kūriniais ar veikla mūsų istorinės asmenybės su mumis, ateities kartomis, dalijosi savo meile. Tik ar mes, vaikščiodami po miestą, tą meilę jaučiame, matome? Jeigu Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija manęs nepaliečia asmeniškai, reiškia, ji netikra arba aš dar nepasiruošęs jos išgirsti. Taigi, savo ekskursijose stengiuosi, kad miesto istorijos žmones paliestų asmeniškai, o laiškai – juk pats tiesiausias kelias į žmogaus širdį. Ir jeigu gavęs laišką iš istorinės asmenybės žmogus pasijunta bent kiek labiau mylimas, kodėl gi jam to laiško negavus... Be to, tikiu, kad tie istoriniai žmonės kažkaip yra gyvi, yra tarp mūsų, nori su mumis bendrauti. Ir jeigu aš atsiveriu tokiam bendravimui, įgyju galimybę gyventi ne tik 2017-aisiais, bet ir 1551-aisiais. Argi ne puikus būdas pailginti savo gyvenimą? Kita vertus, svarbu istoriją išgyventi ne tik kaip kažkada vykusią, bet kaip tebevykstančią šiandien. Jeigu ilgai meldžiuosi prie šventojo Kazimiero altoriaus, bet grįždamas namo net nepasisveikinu su prie laiptinės alutį gurkšnojančiu kaimynu Kaziu, tai tuščios mano maldos ir nereikalingos žinios apie Lietuvos šventąjį. Istorinės asmenybės gali ir turi padėti pamilti tuos, kurie yra šalia.

Visas žmogaus gyvenimas tam tikra prasme yra kelionė. Ar psichoterapines ekskursijas sukūrėte ieškantiesiems savęs? O gal ieškodamas savęs?

Pirmiausiai – ieškodamas ne savęs, o Kito, to, į kurį galėčiau atsiremti, pasimokyti. Į save juk neatsiremsi, savęs neapsikabinsi... Kažkada daug keliavau ir dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, žinote, kas yra išlikę iš tų kelionių? Beveik nieko apie savęs atradimus. Na, nebent atradimas kad ir ant Kilimandžaro nusineši save su savomis problemomis. Širdy nelikę nei įspūdingų saulėtekių Himalajuose, nei saulėlydžių prie Gango, ką ir kalbėti apie šimtus šventyklų, bažnyčių, paveikslų, skulptūrų, tai atsispindi nebent nuotraukose... Iš kelionių prisiminimuose gyvi tik žmonės, jų veidai, gyvenimai. Taigi, jei kelionėje sutinku tą Kitą, kurio nesutikčiau savo kieme, mieste, tai kelionė buvo prasminga.

Daugelis tėvų augina vaikus kalbėdami, kad štai auga būsimasis teisininkas, programuotojas, gydytojas. Ar jautėte tokius savo tėvų lūkesčius? Kaip ir kodėl tapote psichologu psichoterapeutu?

Mama tikėjosi mane matyti kunigu, tėtis – net nežinau, gal keliautoju? Jis visuomet palaikė mano keliavimo ugnelę, bet niekada nejutau tėvų spaudimo. Tik gerai pamenu primygtinį raginimą likti Lietuvoje, kai baigdamas mokyklą visiems sakiau, kad vyksiu į Ameriką studijuoti turizmo vadybos koledže, nes Lietuvoje tuo metu tokios specialybės niekas nesiūlė. Nusileidau ir likau Lietuvoje. O psichologija buvo patraukli savo platumu, galimybe padėti gydyti vidines žaizdas, pagelbėti kitiems. Tuomet (galbūt ir dabar) daugelis žmonių, kurie nežinojo, kokią profesiją pasirinkti, stodavo į psichologiją. Dabar, kai į mane jauni žmonės ar jų tėvai kreipiasi pasitarti dėl psichologijos krypties pasirinkimo, aš atkalbinėju, skatinu rinktis žemiškesnį, apčiuopiamesnį amatą, pavyzdžiui, kepėjo ar virėjo. Skanios, su meile iškeptos bandelės ir delikačiai paruošta kava gali žmogui padėti žymiai daugiau nei brangi prasikankinta valanda su psichoterapeutu.

Kodėl „pabėgote“ iš tradicinės psichoterapijos ir pasinėrėte į rašymo bei kūrybos terapiją?

Tradicinė psichoterapija užsiima kalbėjimu ir nukreipta į proto įžvalgas. Bandžiau, mažai man tai padėjo. Tradicinė psichoterapija, pavyzdžiui, siūlo dalykiškai kalbėti apie pyktį, įsisąmoninti jį ir jo priežastis. Man nepakanka kaimynui pasakyti: „Gerbiamas Petrai, aš ant tavęs pykstu, nes tavo prašmatnus namas bei mersedesas taip pranoksta mano butuką ir opeliuką, kad kartais net norėtųsi tau trinktelėti...“ Man norisi tą pyktį kažkaip išveikti. Ir štai sukuriu detektyvą, kurio herojus Petras vieną dieną paslaptingomis aplinkybėmis dingsta. Jo namas ir mersedesas lieka tušti. Ir atsidūsta praeidami rajono gyventojai, sako: „Kaip viskas trapu, Petrai, ar vertėjo šitiek plušti dėl gražesnio namo ar mašinos...“ Tokia detektyvinė istorija, aišku, irgi yra kalbėjimas, bet kitoks – išjaustas, išieškotas. Kūryba, ypač poezija, turi žymiai didesnę jausmų raiškos galią, nei psichologo kabinete ištartas žodis.

Ekskursijos po Vilnių – tai tarsi grįžimas į kažkokius svarbius momentus, ypatingesnes miesto gyvenimo akimirkas. O kokios jūsų akimirkos yra vertingiausios ir svarbios, kai jaučiate visa ko prasmę?

Žmogus, kaip ir miestas, turi savo gimimo istoriją, tėvus, patiria priešų puldinėjimus, gaisrus. Man gyvenime brangiausi yra susitikimai, netgi, sakyčiau, įsimylėjimai. Savo ekskursijoje „Vilniaus veidai“ skaitau ukrainietės Anios laišką. Ji įsimylėjusi Vilnių ir nieko su tuo negali padaryti – grįžta ir grįžta čia iš Kijevo. Taigi, sakyčiau, vienos brangiausių akimirkų – susitikimai su mylimaisiais, kad ir kas jie būtų, miestai ar žmonės. Neseniai Paryžiuje sutikau žmogų, su kuriuo nesimatėme 25 metus, pasėdėjome vakarą Monmartro kavinėje ir viskas. Galbūt pasimatysime vėl tik po 25 metų. Ir to susitikimo laikinumas jam suteikia tokią didelę vertę... Jeigu taip pavyktų vertinti bent dalį mūsų kasdienių susitikimų... Ir dar, pačios svarbiausios akimirkos vis tik yra susijusios su mirtimi bei gimimu. Gimė dukra, ir tada patyriau, jog gimė ne tik žmogus, bet naujai užgimė ir miestas, ir visas pasaulis. Nes vaikščiojau ir regėjau viską aplinkui naujagimio akimis – viskas atrodė taip nauja, įdomu. Už tai dukrai esu be galo dėkingas. Kad gimtų nauja, kažkas, žinoma, turi iškeliauti, užleisti vietą...

„Gyventi čia ir dabar“ – madingas laimės receptas, kurį noriai išrašo visi: psichologai, filosofai, gyvenimo būdo vadybininkai. Lyg ir tiesa, tačiau tai sunkiai pasiekiama, kai jautiesi nelaimingas, neišsipildęs, ieškantis savęs apgraibomis. Ką jums reiškia „čia ir dabar“ ir kaip tą akimirką sugauti?

Tegul jie ir gyvena pagal tą receptą, jeigu jiems pavyksta. Jeigu žmonės gyventų tik „čia ir dabar“, pasaulis netektų tiek gražio... Pavyzdžiui, nebūtų romantinės literatūros nei muzikos, kurios remiasi būtent praeities idealizavimu. Nebūtų fantastikos. Idealu būtų mokėti gyventi čia ir dabar, ten ir tada, visur ir visada, bet tai tėra graži svajonė. Dažniausiai, deja, tenka užstrigti kažkurioje vietoje, kažkuriame laike. Bet jeigu gyvenimas yra kelionė, galima ir užstrigti, juk kelionėje normalu ilgiau užsibūti patikusioje vietoje.

Norėdami patirti pilnatvę kartais bėgame kuo toliau – į svetimas šalis, į kitokią kultūrą, į kitoniško mąstymo vietas. Gal išsipildymas susijęs ne su bėgimu, o su grįžimu? Pavyzdžiui, į save?

Vienais metais buvau pabėgęs į Angliją, kitais – į Prancūziją, trečiais – į Indiją, paskui – į Ameriką. Tuo metu neatrodė, kad bėgu nuo savęs, maniau, kad ieškau. Juk jeigu domiesi kita kultūra, mokaisi kitą kalbą, ruošiesi kelionei, tai gal vis tik labiau ieškojimas. Būta ir bėgimų... Kai bėgi, tai nesvarbu kur, svarbu nelikti čia, kur labai skauda. Bet tada labai padeda daug kartų savęs paklausti: „Ar aš to tikrai noriu? Ar man to reikia?“ Brangiausia tuose ieškojimuose būdavo grįžimas į savo šalį, miestą, turbūt – ir į save. Štai grįžtu keletą mėnesių praleidęs prancūziškoje aplinkoje, vėsų rudens vakarą įlipu į lietuvišką traukinį Šeštokuose, vagonas šaltas, žmonių nėra, bet per garsiakalbį girdisi radijas... Išgirstu lietuvišką kalbą ir taip gera, taip šilta pasidaro, taip sava... Graži ta prancūzų kalba, žaisminga, lietuviškai taip nepa irtuosi, bet vienišais rudens vakarais ji tavęs nesušildys, o lietuvių – gali. Arba grįžtu iš Amerikos, ten tarp lietuvių emigrantų gyvenau, kalbos nepasiilgau, bet pasiilgau lietuviškų dydžių. Toks mažiukas Vilniaus oro uostas atrodo, ir gatvės tokios siauros, jaukios po Niujorko ar Vašingtono. Taip gera pasidaro būti tarp žmogiškų mastelių, ne tarp mega ir maksi, bet tarp paprastų savų dydžių. Štai parvykus iš Indijos pasitinka žmogiška temperatūra ir įvertini, kokie mes laimingi, kad vasaromis galime „šalti“ 20-ies laipsnių, o ne kepti 45-ių laipsnių karštyje, kaip vis dėlto malonu gyventi erdviame krašte, o ne žmonių skruzdėlyne, kuriame tiesiog ziškai nėra galimybės pabūti vienam. Štai tokie ir yra sugrįžimo į save iš- gyvenimai. Matyt, reikia kartais kažkur pabėgti, kad grįžtum šiek tiek kitaip regėdamas. Tik, žinoma, viskas turi savo kainą. Kol tu užsieniuose keiti savo regėjimą, tavo paliktas kraštas juk nestovi vietoje; grįžęs kai kurių žmonių neberandi, savo naujosiomis akimis matai, kiek daug praradai čia nebūdamas. Randi užžėlusią žolę, prakiurusį stogą, sugriuvusį svirną, o kaimyno, kuris tau visuomet būdavo pasirengęs padėti, nebėra... Taigi, tas sugrįžimas į save nebūtinai lengvas ir malonus.

Kaip jums atrodo, ar mes patys pasirenkame, kur būti, kada išeiti ir kada sugrįžti? Gal mus kas nors veda už rankos ir reikia tiesiog išmokti pajusti prasmę bet kokiame savo gyvenimo etape? Gal tuomet žmogus rastų „namus“ – ar tai būtų veikla, ar sielos būvis, ir apskritai nebenorėtų niekur pabėgti?

Tikriausiai ne patys renkamės, bet geriau galvoti, kad patys. Psichologai egzistencialistai siūlo vis tik patiems prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Ir keisti gyvenimą, jei esi juo nepatenkintas. Tikintys žmonės sako, kad geriau tegul mus veda Dievas. Mums telieka atsiduoti Jo rankos vedimui ir kažkaip įprasminti šią kelionę, ypač sunkiausias, su kančia susijusias jos atkarpas, kurių šiaip jau nesirinktume. Ši tema sunki – ne kartą atrodydavo, kad po ilgų maldų ir meditacijų atsiduodu Dievo vedimui, o vėliau suprasdavau, kad Dievas gal ir bandė vesti, bet paskui velnias koją pakišo ir vis tiek šunkeliu nuėjau. Čia labai reikalingas geras dvasios vadovas, žmogus, kuris susigaudo dvasinio gyvenimo žemėlapiuose. Pavydžiu tiems, kurie tokį vadovą turi.

Rašymo terapijoje dažnai prašote žmonių parašyti laišką. Kam tik nori. Jame išsakyti viską, kas guli ant širdies. Apie ką dažniausiai žmonės rašo: meilę, pinigus, svajones?

Čia ir bėda, kad kam tik nori laiškų rašyti nesiūlydavau, o reikėjo... Siūlydavau rašyti laiškus tėvui, mamai, ligai, Dievui, sau, savo sapno veikėjams, bet rašyti laišką kam nori būtų puiki mintis. Šiaip žmonės parašo labai gyvus ir jautrius laiškus savo tėvui (tiek gyvam, tiek mirusiam). Dažniausiai rašo apie dalykus, kurių nesugebėjo išsakyti lūpomis. Tai gali būti tiek šilti jausmai, tiek nuoskaudos. Bet dažniau šilti jausmai. Pabandykit parašyti laišką tėvui ir pamatysit, kas išeis.

Siekti daugiau – manau, daugelis žmonių jaučia tą nematomą aplinkos raginimą, kuris neva turėtų atvesti į laimę ir pilnatvę. Bet būna taip, kad kuo daugiau sieki, tuo mažiau pasieki. Nuolatinė skuba atima daugiau, nei duoda. Tai ko tada siekti? Kur tas kelias į prasmę?

Siekti, norėti daugiau turbūt labai žmogiška. Kažkada turėjau dešimt dienų pamatyti Egiptą ir stengiausi kasdien nuvykti vis į kitą miestą. Paskui galėjau skirti aštuonis mėnesius Indijai ir keliavau vis į naujas Indijos vietas... Nors kai atsigręžiu atgal, tai atrodo mažai prasminga. Prasmingiau būtų buvę sėdėti vienoje vietoje po palme ar mangu ir stebėti gyvenimą, pakalbinti žmones, papasakoti jiems apie save. Bet tai būtų buvę labai sunku. Judėti, siekti, užkariauti, kaupti yra lengviau nei mėgautis tuo, ką turi, kas aplinkui. Tas kelias į prasmę yra labai konkretus, tai Jėzus Kristus, kuris sakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Tik kad tuo keliu eiti labai jau nelengva.

Gidas veda žmones gatvėmis, psichoterapeutas – minčių ir išgyvenimų vingiais. Kuo šios „kelionės“ panašios ir kuo skirtingos?

Kai turistas gidui pradeda pasakoti, kad atvyko iš Paryžiaus iškart po to, kai žmona pasiūlė skirtis, gidas gali ramiai toliau pasakoti jam apie tai, kiek Žygimanto Augusto dvare per metus būdavo išgeriama alaus ir kokie gyvūnai gyveno valdovo zoologijos sode. Tradicinis psichoterapeutas vis tik stengsis pirmiausia išklausyti, paskui atjausti, palaikyti tokį žmogų. Psichoterapeuto privalumas tas, kad žmogaus skausmas jam svarbesnis už barboras, katedras bei karaliaus dvaro įpročius. Tačiau psichoterapeutas negali paimti žmogaus už rankos, išvesti iš kabineto ir pasakyti: „Klausyk, gana knaisiotis savyje, pažiūrėk, koks saulėlydis, laikas pamatyti gatves, žmones!“ Toks psichoterapeutas būtų didelė išimtis. O gidas gali! Panašūs jie tuo, kad mėgsta bendrauti, buvimą su gyvu žmogumi vertina labiau, nei laiko leidimą su skaičiais ar popieriais. Beje, tiek gidas, tiek terapeutas gali būti labai įdomūs žmonės.

Ar yra kokios nors gyvenimo taisyklės, vertybinės gijos, kurias atradote ir jų laikotės?

Pirmiausia stengiuosi laikytis Dievo, Bažnyčios įsakymų, paskui visuotinai priimtų Darbo kodekso, Keleivių vežimo, Viešosios tvarkos taisyklių. Tol, kol ziškai ir morališkai pajėgiu. Bet svarbiausiomis gyvenimo gairėmis man išlieka Vilniaus geto teatro, veikusio nacių okupacijos metais, a šos, užrašytos jidiš kalba, kurios nesuprantu. Suprantu tik tiek, kad žinodami, jog rytoj jų galbūt jau nebebus (kaip ir jų vaikų, tėvų, sesių, brolių), žmonės vis tiek koncertavo (netgi džiazavo!), kūrė spektaklius, lankė paskaitas... o likus vienai dienai iki geto sunaikinimo kažkas dar paėmė iš bibliotekos knygą. Tai, sakyčiau, tikrosios taisyklės, tos, kurios nemokydamos moko gyventi, nieko nedrausdamos draudžia nevertinti gyvenimo, skatina keltis, imti ir nešti savo kryžių, kad ir koks jis būtų.

Pabėgimai ir sugrįžimai – ką apskritai manote apie šias gyvenimo elipses? Kokia jų prasmė?

Bėgti verta tik tuomet, jei yra bent vienas žmogus, kuriam tu rūpi, kuris tave vysis, ieškos. Tuomet bėgimas prasmingas. Neverta bėgti tikintis, kad papulsi į gerą kito glėbį. Pabėgėlių, ypač šiais laikais, mažai kas laukia. Taigi, sakyčiau, jei gali nebėgti, nebėk. Panašiai ir su sugrįžimais – jei gali negrįžti, negrįžk. Prasminga sugrįžti tik ten ir tada, kai esi laukiamas. Bet grįžti ten, kur tavęs nebelaukia, – oi, kaip skaudės, geriau nereikia! Ir kviestis emigravusiųjų nereikia, jeigu nesugebėsi jų laukti. Kaip atpažinti, kad tave vejasi ar tavęs laukia? Nepatikėsi, bet labai paprasta. Tai išduos tavo nosies galiuką besivejantis kažkur jaustas su meile išvirtos kavos ar naminės bandelės kvapas, kurių senokai neteko ragauti. Ir ausį kutenanti kažkur labai girdėta melodija. Gali būti Aliukai, Sinatra ar Dasenas, kurių šiaip jau netoleruoji. Bet kaip tik šie dalykai ir gali trumpam tave sugrąžinti iš nesibaigiančių pabėgimų ir sugrįžimų elipsėmis į Kauną, Balbieriškį ar Dūkštą. Pas babą, Daivą ar Raimį. Į čia ir dabar, ten ir tada, visur ir visados.